Autorius: m.gzegozevskis@gmail.com

Lapkričio 17 d. Bažnyčia mini Šv. Elzbietą Vengrę (Tiuringietę), kuri ir mūsų vienuolijos globėja. Vienuolijos Įkūrėja Elzbieta Bendoravičiūtė konstitucijoje rašė: „Kongregacija atsiduoda ypatingai globai šv. Elzbietos Turingietės.“ Labiau susipažinti su šv. Elzbieta padės pop. Benedikto XVI parengta medžiaga apie šią šventąją:

Ji gimė 1207 m., dėl gimimo vietos istorikai nesutaria. Jos tėvas buvo Andriejus II, turtingas ir galingas Vengrijos karalius, kuris politiniams ryšiams sutvirtinti vedė vokiečių grafienę Gertrūdą iš Andechso-Meranijos, šventosios Jadvygos, Silezijos hercogo žmonos, seserį. Elzbieta tik pirmuosius ketverius savo vaikystės metus praleido Vengrijos karaliaus dvare kartu su savo seserimi ir trimis broliais. Ji mėgo žaidimus, muziką ir šokį, sąžiningai sukalbėdavo maldas ir jau tada rodė ypatingą dėmesį vargšams, kuriems padėdavo geru žodžiu ar meilės kupinu gestu.

Jos laiminga vaikystė truko neilgai: iš tolimos Tiuringijos atvykę riteriai nugabeno ją į jos naują buveinę Vidurio Vokietijoje. Pagal ano meto papročius, Elzbietos tėvas pasiekė, kad ji taptų Tiuringijos landgrafiene. Šio regiono landgrafas, arba hercogas, XIII a. pradžioje buvo vienas turtingiausių ir įtakingiausių Europos suverenų, o jo pilis – prabangos ir kultūros centras. Tačiau šventės ir regima garbė dangstė nuolatos tarp savęs kariaujančių ir su karaliaus bei imperatoriaus valdžia nesutariančių feodalų ambicijas. Tokiomis aplinkybėmis landgrafas Hermanas labai mielai pritarė savo sūnaus Liudviko sužadėtuvėms su Vengrijos princese. Elzbieta išvyko iš tėvynės su turtingu kraičiu ir didele palyda, kurią sudarė jos asmeninės dvaro damos, dvi iš jų liko Elzbietos ištikimos draugės ligi galo. Kaip tik iš jų turime vertingos informacijos apie šventosios vaikystę ir gyvenimą.

Po ilgos kelionės Elzbieta pasiekė Eizenachą ir pakilo į Vartburgo tvirtovę, masyvią pilį virš miesto. Čia buvo atšvęstos Liudviko ir Elzbietos sužadėtuvės. Vėlesniais metais Liudvikas mokėsi riterio manierų, o Elzbieta ir jos palyda studijavo vokiečių, prancūzų, lotynų kalbas, muziką, literatūrą ir siuvinėjimą. Nors sužadėtuvės buvo sudarytos dėl politinių motyvų, tarp abiejų jaunuolių gimė nuoširdi meilė, gaivinama tikėjimo ir troškimo vykdyti Dievo valią. Tėvui mirus, aštuoniolikmetis Liudvikas pradėjo valdyti Tiuringiją. Tačiau Elzbieta tapo griežtos kritikos objektu, nes jos elgsena neatitiko dvaro gyvenimo. Vestuvių pokylis buvo neištaigingas, dalis tam skirtų lėšų paaukota vargšams. Būdama labai jautri, Elzbieta įžvelgė prieštaravimų tarp išpažįstamo tikėjimo ir krikščioniškosios praktikos. Ji nedarė jokių kompromisų. Kartą per Marijos Ėmimo į dangų šventę, įžengusi į bažnyčią, nusiėmė karūną, padėjo ją prieš kryžių ir likos parpuolusi veidu žemyn. Kai anyta ją dėl to subarė, ji atsakė: „Kaip aš, varganas kūrinys, galiu likti su žemiškosios garbės karūna žvelgdama į savo karalių Jėzų Kristų, karūnuotą erškėčių vainiku?“ Kaip Dievo atžvilgiu, lygiai taip ji elgdavosi ir pavaldinių atžvilgiu. Tarp Keturių tarnaičių ištarų aptinkame ir tokį liudijimą: „Ji nepradėdavo valgyti, kol neįsitikindavo, kad tai, ką valgo, yra jos sutuoktinio nuosavybė ir teisėtos gėrybės. Ji visada laikėsi atokiai nuo visko, kas neteisėtai įgyta, ir stengdavosi atlyginti patyrusiems smurtą“ (25 ir 37). Tai tikras pavyzdys visiems vadovams: valdžia kiekvienu lygmeniu vykdytina kaip tarnystė teisingumui ir meilei, nuolatos ieškant bendrojo gėrio.

Elzbieta uoliai praktikavo gailestingumo darbus: kiekvienam, pasibeldusiam į jos vartus, duodavo pavalgyti ir atsigerti, aprengdavo nuogus, sumokėdavo skolas, rūpindavosi ligoniais ir palaidodavo mirusiuosius. Dažnai, palikusi pilį, su tarnaitėmis leisdavosi į vargšų namus, nešdama jiems duonos, mėsos, miltų ir kitų maisto produktų. Ji asmeniškai dalydavo maistą ir rūpestingai kontroliuodavo vargšų drabužius ir sandėlius. Apie tokį elgesį sužinojęs jos vyras ne tik nesupyko, bet ir kaltintojams atkirto: „Kol ji neparduoda mano pilies, aš laimingas!“ Šiame kontekste dera ir duonos virtimo rožėmis stebuklas: kartą gatve einanti ir prijuostėje vargšams duonos nešanti Elzbieta sutiko savo vyrą, kuris pasiteiravo, ką ji nešanti. Ji praskleidė prijuostę, o ten vietoje duonos pasirodė nuostabios rožės. Šį artimo meilės simbolį dažnai galima išvysti šv. Elzbietos atvaizduose.

Santuoka buvo nepaprastai laiminga: Elzbieta padėjo vyrui savo žmogiškąsias savybes patobulinti iki antgamtinio lygio, o šis savo ruožtu skatino žmoną būti dosnią vargšams ir praktikuoti savo religiją. Liudvikas, vis labiau žavėjęsis žmonos tikėjimu, apie jos dėmesingumą vargšams kartą pasakė: „Brangioji Elzbieta, tas, kurį tu numazgojai, pamaitinai ir kuriuo pasirūpinai, yra Kristus.“ Tai aiškiai rodo, kad tikėjimas ir meilė Dievui bei artimui stiprina šeimos gyvenimą ir gilina santuokinę vienybę.

Jaunąją porą dvasiškai rėmė pranciškonai, nuo 1222 m. paplitę Tiuringijoje. Iš jų savo dvasiniu vadovu Elzbieta pasirinko vienuolį Riudigerį. Išgirdusi apie jauno ir turtingo prekybininko Pranciškaus Asyžiečio atsivertimą, šventoji Elzbieta dar labiau užsidegė troškimu žengti krikščioniškuoju keliu. Nuo tos akimirkos ji pasiryžo ryžtingiau sekti paskui neturtingą ir nukryžiuotą Kristų, kurį ji įžvelgdavo vargšuose. Net ir gimus sūnui, po kurio susilaukė dar dviejų dukterų, mūsų šventoji niekada neapleido artimo meilės darbų. Padėjo pranciškonams Halberštate pastatyti vienuolyną, kurio abatu tapo brolis Riudigeris. Tada dvasinį vadovavimą Elzbietai perėmė Konradas Marburgietis.

Sunkus išbandymas jai buvo atsisveikinimas su vyru 1227 m. birželio pabaigoje, kai Liudvikas IV prisijungė prie Fridricho II Kryžiaus žygio, primindamas sutuoktinei, kad tokia yra Tiuringijos suverenų tradicija. Elzbieta atsakė: „Nesirūpink. Aš visą save atidaviau Dievui, o dabar turiu atiduoti ir tave.“ Karių gretas retino drugys, susirgo ir Liudvikas. Dar neįlipęs į laivą, jis 1227 m. rugsėjį mirė Otrante, būdamas 27 metų. Gavusi žinią apie vyro mirtį, Elzbieta labai sielvartavo, kuriam laikui pasitraukė į vienumą. Tačiau vėliau, sustiprinta maldos ir paguosta vilties vėl išvysti savo vyrą danguje, ji ėmėsi karalystės reikalų. Bet jos laukė dar vienas išbandymas: Tiuringiją užėmė ir teisėtu Liudviko paveldėtoju pasiskelbė jos svainis, Elzbietai pareiškęs, jog ji tesanti pamaldi moteris, negebanti valdyti. Jaunoji našlė, su trimis vaikais išvaryta iš Vartburgo, leidosi į kelią ieškoti prieglobsčio. Su ja liko tik dvi iš jos tarnaičių. Jos ją lydėjo ir tris vaikus patikėjo Liudviko draugams. Tad Elzbieta keliavo iš kaimo į kaimą, dirbdavo, kur būdavo priimta, padėdavo ligoniams, siūdavo ir virdavo. Šiame kryžiaus kelyje ją palaikė gilus tikėjimas, kantrumas ir atsidavimas Dievui. Giminaičiai, likę jai ištikimi ir laikę naująjį Tiuringijos karalių neteisėtu, padėjo jai atgauti gerą vardą. 1228 m. pradžioje Elzbieta sulaukė atitinkamų pajamų ir galėjo sugrįžti į šeimos pilį Marburge, kur gyveno ir jos dvasinis vadovas brolis Konradas. Būtent jis popiežiui Grigaliui IX pranešė štai ką: „1228 m. Didįjį penktadienį ji uždėjo savo rankas ant koplyčios altoriaus Eizenacho mieste, kur ją priėmė broliai, ir kelių brolių bei giminaičių akivaizdoje išsižadėjo savo valios bei pasaulio tuštybių. Ji norėjo atsisakyti ir viso turto, tačiau nuo to ją pavyko atkalbėti motyvuojant meile vargšams. Netrukus ji pastatė ligoninę, priimdavo ligonius bei neįgaliuosius ir savo virtuve tarnavo vargingiausiems bei vienišiausiems iš jų. Mano atkalbinėjama ir nuo šių dalykų, Elzbieta atsakė, kad rūpinimasis vargšais jai yra ypatinga nuolankumo malonė“ (Epistula magistri Conradi, 14–17).

Tokioje ištaroje galime įžvelgti tikrą mistinį patyrimą, panašų į šventojo Pranciškaus: Asyžiaus neturtėlis savo testamente pareiškė, jog tarnauti raupsuotiesiems iš pradžių yra kartu, tačiau paskui pasidaro saldu ir sielai, ir kūnui (Testamentum, 1–3). Paskutinius gyvenimo metus Elzbieta praleido savo pačios įsteigtoje ligoninėje, tarnavo vargšams ir budėdavo prie mirštančiųjų lovos. Ji visada trokšdavo atlikti pačius prasčiausius ir atgrasiausius darbus. Ji tapo tuo, ką šiandien vadiname Dievui pašvęstąja moterimi pasaulyje (soror in saeculo), ir su savo draugėmis subūrė religinę bendruomenę, dėvinčią pilkus abitus. Ji neatsitiktinai yra Šventojo Pranciškaus regulinio trečiojo ordino ir Pasauliečių pranciškonų ordino globėja.

1231 m. lapkritį Elzbieta pradėjo smarkiai karščiuoti. Pasklidus žiniai apie Elzbietos ligą, jos aplankyti suplūdo daugybė žmonių. Po dešimties dienų ji užvėrė visas duris, kad viena pabūtų su Dievu. Lapkričio 17-osios naktį saldžiai užmigo Viešpatyje. Jos šventumo liudijimų gausėjo, ir, praslinkus ketveriems metams nuo jos mirties, popiežius Grigalius IX paskelbė ją šventąja. Tais pačiais metais buvo pašventinta Marburge jos garbei pastatyta graži bažnyčia.“

Vienuolijos charizma – paprastumas ir šeimyniškumas. Vienuolijos misija – vaikų, jaunimo ir šeimų ugdymas. Atgavus įkūrėjos Elzbietos Bendoravičiūtės bei pirmųjų seserų statytą namą Marijampolėje Alyvų g. 9, vienuolijos veikla Vilkaviškio vyskupijoje išsiplėtė. Seserys padeda vaikams, jaunimui ir suaugusiems pasiruošti įkrikščioninimo sakramentams, rūpinasi suaugusiųjų evangelizacija – veda Alfa kursą, organizuoja ar palaiko įvairias savitarpio pagalbos grupes, maldos grupeles (Šventojo Rašto, Rožinio ir pan.). Svarbi paauglių pastoracija (ugdomieji savaitgaliai, sekmadieniniai susitikimai, asmeniniai pokalbiai ir pan.). Vyksta vaikų bei jaunimo stovyklos, žygiai.

Spalio 10-ąją Asyžiuje vyko Karolio Akučio (Carlo Acutis) beatifikacija: 1991 m. gimęs ir vos penkiolikos pasišauktas iš šio pasaulio jaunuolis paliko neišdildomą žymę daugybės žmonių gyvenimuose dėl meilės Kristui. Karolis buvo neįtikėtinai gabus vaikas, pasižymėję nevaikišku pamaldumu, didžiule meile Eucharistijai ir nuo mažens lydimas šventumo kvapsnio.

Kur slypi Karolio šventumo priežastis? Galbūt jis gimė pamaldžioje šeimoje? Nuo mažens buvo vedamas į bažnyčią? Ne. Pasak palaimintojo mamos, vienas didžiausių per Karolį įvykusių stebuklų yra… jos atsivertimas.

Karolio mama Antonija užaugo nepraktikuojančių katalikų šeimoje ir iki sūnaus krikšto bažnyčioje buvo apsilankiusi tik… tris kartus. Nors ir negavęs jokio ypatingo religinio auklėjimo, nuo pat mažens Karolis buvo labai pamaldus: nepraeidavo pro bažnyčią neužsukęs pasimelsti, vis nešdavo gėlių Mergelei Marijai ir nuolat klausinėjo apie Dievą. Tačiau mama atsakymų į jo klausimus tiesiog neturėjo, dėl to draugės patarta kreipėsi į kunigą ir šis… patarė jai laisvalaikiu studijuoti teologiją! Antonija ne tik sutiko Kristų ir pradėjo uoliai praktikuoti tikėjimą, bet ir tapo katechete.

Karolis buvo nepaprastai gabus vaikas: kalbėti jis pradėjo vos trijų mėnesių, o būdamas 8–9 metų jau skaitė knygas apie programavimą, kurios tuo metu buvo įkandamos tik profesionaliems informatikams, be to, pats kūrė kompiuterines programas, interneto puslapius, filmukus. Šis Karolio pomėgis jam pasitarnavo apaštalaujant: jaunuolis sukūrė tinklapį apie pasaulyje įvykusius eucharistinius stebuklus bei jiems skirtą parodą, jau apkeliavusią visą pasaulį. Karoliui buvo itin svarbu, kad kiekvienas suprastų, jog konsekruota Ostija iš tiesų yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, o per eucharistinius stebuklus Dievas nori sustiprinti mūsų tikėjimą. Karolis sakė, kad Eucharistija yra greitkelis į Dangų, nes maitindamiesi ja jau dabar galime patirti amžinojo gyvenimo džiaugsmą ir mistinę vienybę su Kristumi.

Būdamas septynerių Karolis priėmė Pirmąją šv. Komuniją ir nuo tos dienos kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, adoruodavo Švč. Sakramentą ir melsdavosi rožinį. Kasdien! O šeimai keliaujant svarbiausias Karolio rūpestis būdavo surasti arčiausiai viešbučio esančią bažnyčią, kur galės dalyvauti šv. Mišiose. Mama Antonija liudija, jog jos sūnus stebėdavosi matydamas nusidriekusias ilgiausias eiles prie kasų, kur parduodami bilietai į roko koncertus ar futbolo rungtynes, ir sakydavo: „Mama, kodėl prieš Karalių Karalių, realiai esantį bažnyčioje, niekad nematau tokių kilometrinių eilių?“ Netgi per Jono Pauliaus II laidotuves, matydamas norinčių atsisveikinti minias, Karolis nepaliovė stebėtis, kodėl tokios tikinčiųjų eilės nenusidriekia bažnyčiose prie Švč. Sakramento…

Karolis pasižymėjo didele atjauta kitiems, dosnumu ir paprastumu. Kartą, kai mama nupirko jam dvi poras batų, Karolis net pasipiktinęs sušuko: „Juk užtenka vienos!“ O mamai norint pirkti kremą, kainavusį 50 eur., jaunuolis negalėjo suvokti, kaip kremas gali šitaip brangiai kainuoti… Svarbu paminėti, kad Karolio šeima gyveno gana pasiturinčiai. Be to, samdė pagalbininką namų ruošoje. Jis yra indas, kilęs iš brahmanų kastos, kurios atstovams nebūdinga keisti savo tikėjimą, tačiau kartu su Karoliu šelpdamas vargšus ir matydamas vaikino uolumą, pats panoro būti pakrikštytas.

Karolis buvo įsitikinęs, kad Dievas sukuria žmones kaip potencialius šventuosius. Pasak jo, visi gimstame kaip originalai, bet dauguma miršta kaip fotokopijos. Šventumas, kaip sakė būsimas palaimintasis, – tai leisti Dievui būti mumyse, o didžiausia kliūtis tapti šventaisiais esame mes patys. „Ne aš, o Dievas“, – mėgdavo sakyti Karolis, vis ragindavęs kreipti žvilgsnį į Viešpatį. „Atsivertimas yra ne kas kita, kaip žvilgsnio pakėlimas nuo žemės į dangų, tam užtenka paprasto akių judesio“, – sakė jis.

Matydama sūnaus meilę Eucharistijai ir ypatingą jo santykį su Jėzumi, mama Karolį ragino prašyti Viešpatį, kad padarytų daugiau eucharistinių stebuklų, kurie pažadintų šių dienų žmogaus tikėjimą. Įdomu tai, kad Karolis mirė 2006 m. spalio 12 d., ir to paties mėnesio 21 d. Meksikoje įvyko eucharistinis stebuklas. Dar vienas, praėjus lygiai dviem metams po Karolio mirties, spalio 12-ąją įvyko Sokulkoje, Lenkijoje. Pasak Antonijos, pažįstant jos sūnų, tikėtina, kad nuėjęs į dangų, jis sukėlė tikrą audrą, prašydamas Jėzaus padaryti daugiau eucharistinių stebuklų.

Reikia paminėti, kad dar būdamas mažas Karolis išpranašavo, kokia mirtimi mirs. Jis sakė, jog tai įvyks tuomet, kai jo galvoje plyš kraujagyslė. Taip ir nutiko: 2006 m. spalį jaunuolis susirgo ūmia leukemija ir, praėjus vos penkioms dienoms, dėl smegenyse išsiliejusio kraujo iškeliavo pas Viešpatį. Visai prieš susirgdamas Karolis sakė, jog aukoja būsimas kančias už popiežių ir Bažnyčią, kad nereikėtų kentėti skaistykloje ir galėtų keliauti tiesiai į Dangų. O sirgdamas stebino aplinkinius savo kantrybe ir nuo veido nedingstančia šypsena. Kai gydytojai klausdavo, ar neskauda, Karolis atsakydavo, kad yra tų, kurie kenčia daug labiau nei jis…

Neįtikėtinas Karolio gyvenimas nesibaigia mirtimi – vykstantys atsivertimai ir stebuklai liudija, kad jis ir toliau uoliai darbuojasi dėl Dievo Karalystės, kviesdamas prisiminti, kad čia, žemėje, turime patį didžiausią lobį – Karalių, esantį Eucharistijoje.