Spalio 10-ąją Asyžiuje vyko Karolio Akučio (Carlo Acutis) beatifikacija: 1991 m. gimęs ir vos penkiolikos pasišauktas iš šio pasaulio jaunuolis paliko neišdildomą žymę daugybės žmonių gyvenimuose dėl meilės Kristui. Karolis buvo neįtikėtinai gabus vaikas, pasižymėję nevaikišku pamaldumu, didžiule meile Eucharistijai ir nuo mažens lydimas šventumo kvapsnio.

Kur slypi Karolio šventumo priežastis? Galbūt jis gimė pamaldžioje šeimoje? Nuo mažens buvo vedamas į bažnyčią? Ne. Pasak palaimintojo mamos, vienas didžiausių per Karolį įvykusių stebuklų yra… jos atsivertimas.

Karolio mama Antonija užaugo nepraktikuojančių katalikų šeimoje ir iki sūnaus krikšto bažnyčioje buvo apsilankiusi tik… tris kartus. Nors ir negavęs jokio ypatingo religinio auklėjimo, nuo pat mažens Karolis buvo labai pamaldus: nepraeidavo pro bažnyčią neužsukęs pasimelsti, vis nešdavo gėlių Mergelei Marijai ir nuolat klausinėjo apie Dievą. Tačiau mama atsakymų į jo klausimus tiesiog neturėjo, dėl to draugės patarta kreipėsi į kunigą ir šis… patarė jai laisvalaikiu studijuoti teologiją! Antonija ne tik sutiko Kristų ir pradėjo uoliai praktikuoti tikėjimą, bet ir tapo katechete.

Karolis buvo nepaprastai gabus vaikas: kalbėti jis pradėjo vos trijų mėnesių, o būdamas 8–9 metų jau skaitė knygas apie programavimą, kurios tuo metu buvo įkandamos tik profesionaliems informatikams, be to, pats kūrė kompiuterines programas, interneto puslapius, filmukus. Šis Karolio pomėgis jam pasitarnavo apaštalaujant: jaunuolis sukūrė tinklapį apie pasaulyje įvykusius eucharistinius stebuklus bei jiems skirtą parodą, jau apkeliavusią visą pasaulį. Karoliui buvo itin svarbu, kad kiekvienas suprastų, jog konsekruota Ostija iš tiesų yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, o per eucharistinius stebuklus Dievas nori sustiprinti mūsų tikėjimą. Karolis sakė, kad Eucharistija yra greitkelis į Dangų, nes maitindamiesi ja jau dabar galime patirti amžinojo gyvenimo džiaugsmą ir mistinę vienybę su Kristumi.

Būdamas septynerių Karolis priėmė Pirmąją šv. Komuniją ir nuo tos dienos kasdien dalyvaudavo šv. Mišiose, adoruodavo Švč. Sakramentą ir melsdavosi rožinį. Kasdien! O šeimai keliaujant svarbiausias Karolio rūpestis būdavo surasti arčiausiai viešbučio esančią bažnyčią, kur galės dalyvauti šv. Mišiose. Mama Antonija liudija, jog jos sūnus stebėdavosi matydamas nusidriekusias ilgiausias eiles prie kasų, kur parduodami bilietai į roko koncertus ar futbolo rungtynes, ir sakydavo: „Mama, kodėl prieš Karalių Karalių, realiai esantį bažnyčioje, niekad nematau tokių kilometrinių eilių?“ Netgi per Jono Pauliaus II laidotuves, matydamas norinčių atsisveikinti minias, Karolis nepaliovė stebėtis, kodėl tokios tikinčiųjų eilės nenusidriekia bažnyčiose prie Švč. Sakramento…

Karolis pasižymėjo didele atjauta kitiems, dosnumu ir paprastumu. Kartą, kai mama nupirko jam dvi poras batų, Karolis net pasipiktinęs sušuko: „Juk užtenka vienos!“ O mamai norint pirkti kremą, kainavusį 50 eur., jaunuolis negalėjo suvokti, kaip kremas gali šitaip brangiai kainuoti… Svarbu paminėti, kad Karolio šeima gyveno gana pasiturinčiai. Be to, samdė pagalbininką namų ruošoje. Jis yra indas, kilęs iš brahmanų kastos, kurios atstovams nebūdinga keisti savo tikėjimą, tačiau kartu su Karoliu šelpdamas vargšus ir matydamas vaikino uolumą, pats panoro būti pakrikštytas.

Karolis buvo įsitikinęs, kad Dievas sukuria žmones kaip potencialius šventuosius. Pasak jo, visi gimstame kaip originalai, bet dauguma miršta kaip fotokopijos. Šventumas, kaip sakė būsimas palaimintasis, – tai leisti Dievui būti mumyse, o didžiausia kliūtis tapti šventaisiais esame mes patys. „Ne aš, o Dievas“, – mėgdavo sakyti Karolis, vis ragindavęs kreipti žvilgsnį į Viešpatį. „Atsivertimas yra ne kas kita, kaip žvilgsnio pakėlimas nuo žemės į dangų, tam užtenka paprasto akių judesio“, – sakė jis.

Matydama sūnaus meilę Eucharistijai ir ypatingą jo santykį su Jėzumi, mama Karolį ragino prašyti Viešpatį, kad padarytų daugiau eucharistinių stebuklų, kurie pažadintų šių dienų žmogaus tikėjimą. Įdomu tai, kad Karolis mirė 2006 m. spalio 12 d., ir to paties mėnesio 21 d. Meksikoje įvyko eucharistinis stebuklas. Dar vienas, praėjus lygiai dviem metams po Karolio mirties, spalio 12-ąją įvyko Sokulkoje, Lenkijoje. Pasak Antonijos, pažįstant jos sūnų, tikėtina, kad nuėjęs į dangų, jis sukėlė tikrą audrą, prašydamas Jėzaus padaryti daugiau eucharistinių stebuklų.

Reikia paminėti, kad dar būdamas mažas Karolis išpranašavo, kokia mirtimi mirs. Jis sakė, jog tai įvyks tuomet, kai jo galvoje plyš kraujagyslė. Taip ir nutiko: 2006 m. spalį jaunuolis susirgo ūmia leukemija ir, praėjus vos penkioms dienoms, dėl smegenyse išsiliejusio kraujo iškeliavo pas Viešpatį. Visai prieš susirgdamas Karolis sakė, jog aukoja būsimas kančias už popiežių ir Bažnyčią, kad nereikėtų kentėti skaistykloje ir galėtų keliauti tiesiai į Dangų. O sirgdamas stebino aplinkinius savo kantrybe ir nuo veido nedingstančia šypsena. Kai gydytojai klausdavo, ar neskauda, Karolis atsakydavo, kad yra tų, kurie kenčia daug labiau nei jis…

Neįtikėtinas Karolio gyvenimas nesibaigia mirtimi – vykstantys atsivertimai ir stebuklai liudija, kad jis ir toliau uoliai darbuojasi dėl Dievo Karalystės, kviesdamas prisiminti, kad čia, žemėje, turime patį didžiausią lobį – Karalių, esantį Eucharistijoje.