Šią vasarą esame itin gausiai apdovanotos. Rugpjūčio 2-ąją Marijampolės Šv. Ark. Mykolo bazilikoje mūsų sesė Benedikta Aistė Cylikaitė davė amžinuosius įžadus, pažadėdama visą gyvenimą gyventi skaistume, klusnume ir neturte pagal Šventosios Šeimos seserų vienuolijos konstituciją.
Įžadų šv. Mišioms vadovavęs Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas savo homilijoje sakė: „Tai ir yra pašvęstasis gyvenimas: Viešpats žmogų įsimyli ir vyksta, sakytume, kalbinimo istorija, kai galop žmogus sako „taip“. <…> Šitas „taip“ lems perkeistą ne tik asmeninį, bet ir to didelio kūrinio – Bažnyčios – gyvenimą. Per sesę Benediktą visi gauname malonę, nes Dievo artumas ir kalbinimas yra nuostabi Viešpaties įsikūnijimo per jauno žmogaus gyvenimą patirtis. <…>
Koks šio gyvenimo tikslas? Pašlovinti Dievą, duodant gausių vaisių ir būnant mokiniais. Mokinystė, kuri šiandien yra nepaprastai svarbus ženklas pasauliui, ištroškusiam Dievo artumo ir stokojančiam ramybės. Kaip brangu, kai Viešpats mums padovanoja savo mokinius – pašvęstojo gyvenimo narius, kurie yra tie Dangaus ženklai čia, žemėje, ir liudija apie Dangų, kuris ateina. <…>
Miela sesute Benedikta, Tavo įžadai – tai sandora su Kristumi, Tu tampi Jo sužadėtine. Ši ištikimybės kelionė – džiaugsmas visai Bažnyčiai, Dievo tautai. O tavo neturtas – radikalus ženklas šių dienų visuomenei, kad svarbiausi dalykai yra mums suteiktos Dievo dovanos. Tavo gyvenimas, Tavo ištartas „taip“ tegu tampa giesme Jam, dovana Bažnyčiai, o Tau – didžiausiu džiaugsmu ir Viešpaties malonės ženklu.“
Po įžadų šv. Mišių dėkodami Dievui už šitą nuostabią dovaną kartu giedojome iškilmingą padėkos himną „Tave, Dieve, garbinam“. Vėliau Marijonų vienuolyno sode (ačiū Viešpačiui už nuostabią saulėtą dieną!) tęsėsi sveikinimai, vaišės ir, žinoma, šventinė programa.
Nepaprastai džiaugiamės sesės Benediktos ištartu „taip“, jos drąsa rinktis Viešpatį ir ryžtu visą gyvenimą keliauti Dangaus link su mūsų bendruomene.
Kaip ir kasmet, liepos pabaigoje savaitę skyrėme bendruomenės rekolekcijoms. Jos yra tarytum atskaitos taškas – galimybė peržvelgti per metus nukeliautą kelionę ir pasisemti įkvėpimo naujai. Šiose rekolekcijose Jobo knygos puslapiais mus kantriai vedė kun. dr. Algirdas Akelaitis, kviesdamas naujai pažvelgti į nekaltai kenčiančiojo kančios problemą.
Rekolekcijas vainikavo šventė – s. Teofilė Laiminta baigusi noviciato metus liepos 26 d. Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje davė pirmuosius vienuolinius įžadus.
Džiaugiamės ir dėkojame Viešpačiui už gaivinantį ir vaisingą rekolekcijų laiką ir, žinoma, už s. Teofilės ištartą „taip“ toliau keliauti savo pašaukimo kelią mūsų bendruomenėje.
Kovo 6—8 d. vyko eilinė Šventosios Šeimos seserų vienuolijos kapitula. Jos metu sprendėme svarbiausius bendruomenės klausimus ir rinkome seseris atsakingoms tarnystės.
Vienuolijos Motina antrai kadencijai iš eilės išrinkta s. Lina Agnietė Striokaitė. Be to, išrinktos trys tarybos narės: s. Juozapa Živilė Mieliauskaitė (Motinos pavaduotoja), s. Virginija Elena Bandzevičiūtė ir s. Faustina Elena Andrulytė.
Šias seseris ir visą mūsų bendruomenę teveda Viešpaties Dvasia!
Kviečiame 1,2 proc. paramą skirti mūsų misijai – katalikiško žurnalo „Kelionė“ leidybai. Tai galite padaryti skirdami paramą VšĮ „Smėlio grūdeliai“ (įm. kodas 305912208). Primename, kad nuo 2025 m. 1,2 proc. paramą gali gauti tik nevyriausybinės organizacijos, tad Šventosios Šeimos seserų kongregacijai kaip religinei bendruomenei šios paramos skirti nebegalima.
Liepos 21-27 d. vyko seserų metinės rekolekcijos. Visą savaitę praleidome Marijampolėje, mūsų istoriniuose pirmųjų seserų statytuose namuose. Rekolekcijų metu, lydimos kun. Mindaugo Malinausko SJ, klausėmės Dievo Žodžio, kalbančio mums apie viltį. Džiaugiamės šiuo tylos, maldos ir dvasinės atgaivos metu, kurį vainikavo džiugios šventės. O jų – net keletas.
Pirmiausiai visa bendruomenė dalyvavo priėmimo į noviciatą apeigose, kurių metu mūsų kandidatė Laiminta tapo seserimi Teofile. Nuo dabar ji – novicija (sesuo, dar nedavusi pirmųjų įžadų) ir gyvens Vilniaus namų bendruomenėje.
Be to, šeštadienį šventėme net tris gražias sukaktis – s. Kristinos 25-erių metų įžadų jubiliejų, s. Genutės – 60-ies metų įžadų jubiliejų ir s. Ingos gimimo dieną.
Esame nepaprastai dėkingos Viešpačiui už visas Jo dovanas, rekolekcijų laiką, už kiekvieną seserį ir, žinoma, s. Teofilę, drauge žengiančią į naują savo gyvenimo etapą.
1931 m. kovo 11 d. buvo įregistruota Lietuvaičių katalikių bendrija “Sesutės“. Mūsų įkūrėja Elžbieta Bendoravičiūtė svajojo, kad bendrija išaugtų į vienuoliją. Ir tai įvyko – mes švenčiame gimtadienį kartu su Valstybine Laisvės Atkūrimo diena.
Kovo 11 d. susirinkom drauge Marijampolėje ir klausėmės savo vienuolijos istorijos iki Laisvės atgavimo metų, kurią papasakojo tuo metu aktyviai apaštalavusios seserys. Sovietmečiu jos daug ir intensyviai darbavosi ir kovojo kartu su Bažnyčia Lietuvoje.
Kiekvienas žmogus turi savo vietą istorijoje. Vienos iš vyriausių sesučių pasakojo, kad nusprendė Kauno Klinikose darbuotis naktimis, turėdamos net 1, 5 etato, kad dieną spėtų pasiruošti apaštalavimui! Štai toks buvo tų laikų įkarštis.
O apaštalauta įvairiausias būdais… Vienas iš jų buvo katalikiškų spektaklių statymas ir turai po daugybę Lietuvos miestelių.
Jaunos seserys taip pat buvo pilnos troškimo darbuotis, bet sesučių kunigai vengdavo, nes jos galėjo atkreipti saugumo dėmesį. Tad kai kurios, kol dar neturėjo apaštalavimo vietos, tarpusavyje išsidalino kai kurias Lietuvos parapijas, už kurias melsdavosi ir aukodavosi. Nors tų vietų iki šiol nėra aplankiusios.
Seserų pavyzdžiai ir pasiaukojimas, drąsa ieškoti tiesos, jų sunkus, uolus darbas nelengvomis sąlygomis, rizikuojant savo gyvybe įkvepia šiandien dėkoti už laisvę ir darbuotis dėl Dangaus Karalystės.
Vasario 27-osios vakarą į Viešpaties glėbį iškeliavo vyriausia mūsų bendruomenės sesutė – Teresė Gema Mozūraitė.
Teresė Mozūraitė gimė 1934 m. gruodžio 15 d. Svėdasuose. 1948 m. su šeima buvo ištremta į Sibirą, Irkutską, ten praleido dešimt metų. Grįžusi iš Sibiro mokėsi Marijampolėje. Teresė buvo muzikali, mokėsi vakarinėje muzikos mokykloje, tad vėliau daug metų vargonininkavo Liudvinave, Gelgaudiškyje, Ąžuolų būdoje, Šunskuose ir kitur. 1964 m. liepą buvo priimta į Šventosios Šeimos seserų vienuolijos noviciatą, čia gavo vienuolinį Gemos vardą. 1969 m. liepos 13 d. Kaune davė amžinuosius įžadus.
Sesuo Teresė darbavosi kaip vargonininkė, vėliau nemažai metų tarnavo Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje. Vienuolijoje ilgą laiką uoliai atliko sekretorės pareigas. S. Teresė kruopščiai surinkusi daug istorinės medžiagos apie vienuoliją, parašė vienuolijos istorijos rankraštį. Be to, s.Teresė mėgo kurti eilėraščius, nė viena šventė nepraeidavo be jos parašytų ir deklamuojamų eilių.
Sesė Teresė pasižymėjo subtiliu humoro jausmu, ypatinga meile vienuolijai ir seserims. Paskutiniais gyvenimo metais daug laiko praleido maldoje už seseris ir vienuolijos misiją.
Esame nepaprastai dėkingos už s. Teresėlės gyvenimą ir seserystės dovaną. Tesidžiaugia Viešpaties veido šviesa amžinybėje ir toliau mus teužtaria savo malda!
Minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos jubiliejų, norisi kalbėti apie šį istorinį leidinį kaip apie labai artimą, gyvą, savą istorijos liudijimą. „Kronika“ buvo subūrusi gausybę bendradarbių, svarbi jų dalis – seserys. Šiame tekste norisi papasakoti apie Šventosios Šeimos seserų dalyvavimą „Kronikos“ gyvenime. „Kelionėje“ jau esame dalinęsi sesers Genovaitės Navickaitės liudijimu – ši sesuo, kaip ir Onutė Vitkauskaitė, kuri visai neseniai iškeliavo pas Viešpatį, už „Kronikos“ leidybą gavo ir kalėjimo duonos ragauti, be to, s. Genutė dalyvavo rengiant patį pirmąjį „Kronikos“ numerį. Tačiau šioje pogrindžio veikloje dalyvavo ir daugiau seserų. Kai kurios „Kronikos“ rengimo darbų ėmėsi dar vaikystėje, kai mintis apie vienuolystę nė nebuvo aplankiusi, kitos – būdamos jaunos seserys, dar kitos – jau garbaus amžiaus. Štai sesuo Janina, kuri prekiaudavo devocionalijomis, nejučia, kam reikėdavo, ir „Kroniką“ iš po kitų prekių ištraukdavo, o sesuo Donata rinkdavo medžiagą šiam pogrindžio leidiniui ir slėpdavo ją neįtikėtinoje vietoje – rankos proteze. Įdomu, kad seserų pasakojimuose girdėti kaži koks lengvumas, linksmumas, tarytum tiek kratos, tiek sekiojimai, gąsdinimai ar net kalėjimas tebuvę gražus nuotykis. Matyt, taip ir esti tuomet, kai ne iš reikalo darbuojies, o iš idėjos ir „su pasimėgimu“, kaip pirmosios Šventosios Šeimos seserys sakydavo…
Vaikai – Kronikos perrašinėtojai
Apie vaikystę įžangoje užsiminta neatsitiktai. Štai sesuo Lina Agnietė Striokaitė (g. 1964) Kroniką į rankas pirmąkart paėmė dešimties. Būdama tokio amžiaus mergaitė jau dalyvavo pogrindžio veikloje ir puikiai žinojo konspiracijos gudrybes. Sesuo pasakoja: „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika mane pasiekė maždaug 1974 m., buvau dešimties metų. Tuo metu jau aktyviai domėjausi ir stengiausi suvokti, kas vyksta mano aplinkoje, Tėvynėje, Bažnyčioje; kur yra tiesa, kur melas, kokios yra okupacijos, laisvės ribojimo bei persekiojimo formos. Tuo metu jau žinojau viską, ką reikėjo žinoti apie konspiraciją: reikia skaityti slaptą leidinį tokioje vietoje, kad pašalinė akis nepamatytų, perskaičius duoti skaityti kitam – tikinčiam, patikimam žmogui, nepasakoti, kas davė, ir užmiršti, kam pati davei. Priklausiau pogrindžio jaunimui, buvau viena iš jauniausių.“ Pasak sesers Linos, jos gimtajame mieste, Vilkaviškyje, pogrindinis gyvenimas buvo gyvas: „Atvažiuodavo seserys vienuolės, kalbėdavo tikėjimo temomis, organizuodavo jaunimo susitikimus, religines šventes, minėjimus, vesdavo katechezes, aktyvūs kunigai skaitė konferencijas tikinčiųjų namuose. Vieni iš tokių namų buvo mūsų tėvų namai.“
Lina Striokaitė, 1980
Nuostabu tai, kad vaikai ne tik dalyvavo tokiuose susitikimuose, bet buvo gavę ir ne vienam suaugusiam baugią užduotį – dauginti Kroniką. „Savo namuose, mes, mokyklinio amžiaus vaikai, perrašėme ne vieną Kronikos egzempliorių. Vyresnieji – sesuo Giedrė ir brolis Vidmantas – parsigabeno rašomąją mašinėlę, tad užsidarydavome vonios kambaryje ir pyškindavome klavišais po aštuonis egzempliorius iš karto. Vienas rašo, kitas diktuoja, trečias saugoja duris, kad neprieitų kas svetimas, nepatikimas, galintis įskųsti. Perrašinėti leidinį darbas buvo rimtas, negalima daryti klaidų, kiekviena raidė, taškas ir kablelis turėjo būti parašyti tiksliai taip, kaip gautame egzemplioriuje. Pirmiausia išmokau diktuoti, paskui rašyti mašinėle. Jaučiausi dalyvaujanti dideliame, svarbiame, prasmingame gyvenimo įvykyje, bet apie Lietuvos Nepriklausomybę ir laisvę tada dar net nesapnavome, tik mokėmės būti laisvi savo dvasia“, – pasakoja sesė Lina.
Tikinčių šeimų persekiojimai
Lina Briliūtė
Kita sesuo, taip pat Lina (s. Lina Brigita Briliūtė, g. 1960), augo tikinčioje šeimoje, kuri nemažai nukentėjo dėl sovietų persekiojimų. Kai 1969 m. Linos ir jos brolio Algirdo pirmosios šv. Komunijos nuotraukos pateko į mokyklos, kurioje jų mama dirbo mokytoja, direktoriaus rankas, po kelių teismų mama buvo atleista iš darbo. Dėl šio įvykio ir šeimos tikėjimo tuomet dar mokinės Linos laukė įvairūs persekiojimai: „Mokykloje mane versdavo nors užsirišti kaklaraištį, nors pavaidinti pionierę. Atsisakius tokios vaidybos, pasitaikydavo, kad iš pykčio net apstumdydavo, matyt, būdavo labai apmaudu, jog net dešimties metų vaiko negali priversti paklusti. Nors būdavau „svarbi“ sportinio pasirodymo ar koncertinio numerio atlikėja, liepdavo nešdintis lauk, nes esu bjauriai užsispyrusi katalikė.“ Brilių šeimą dažnai lankydavo pasipriešinime aktyviai dalyvavę kunigai Juozas Zdebskis ir Sigitas Tamkevičius. Būsimasis kardinolas Sigitas apsilankęs pasakodavo ir apie kitų tikinčiųjų persekiojimus bei sunkią jų padėtį Lietuvoje ir kad tai turėtų būti viešinama: „Jis prašė, kad mama užrašytų visą savo atleidimo iš darbo istoriją, teismų procesus, aprašytų, kaip mokykloje persekiojami jos vaikai“, – pasakoja s. Lina. Būtent per tai šeima susipažino su Kronikos leidybos idėja, dar prieš 1972 m. pasirodant pirmajam numeriui.
Pasirodžius Kronikai, augant skaitytojų ratui, poreikis dauginti leidinį vis didėjo. Taigi, Linos šeima namuose slapta apgyvendino inžinierių (vėliau tapusį kunigu) Vytautą Vaičiūną, kuris namo rūsyje konstravo „rotoprinto“ dauginimo aparatą pogrindinei spaudai dauginti. Tas laikotarpis visai šeimai buvo didelės grėsmės laikas.
Konspiracija – gyvenimo būdas
Kai pati aktyviai įsitraukė į Kronikos platinimo darbus, s. Lina jau buvo įstojusi į Šventosios Šeimos seserų kongregaciją. Ji pasakoja: „Vienuolijos vyresnioji mano pasirinkimui pritarė, tad įsijungiau į Kronikos platinimo darbus, kaip ir nemaža dalis mūsų seserų. Dauginau rašomąja mašinėle, kuria jau mokėjau rašyti, nes vienuolijoje tekdavo perspausdinti religinę literatūrą. Medžiagą perrašymui gaudavau iš savo sesers Birutės, tuometinės LKBK redakcinės kolegijos narės. Kiekvienam rašymui reikėdavo pakeisti šriftą, o jie būdavo kalti ir nekalti. Baigus darbą nekaltas šriftas paliekamas, o kaltas išimamas ir paslepiamas iki kito rašymo.“
Vaikai ses. Janinos Buzaitės statomame vaidinime. Centre – Lina Briliūtė
Sesuo Lina nuo 1980 m. dirbo vargonininke Bartninkų parapijoje, kurioje klebonavo kun. A. Liubšys, daug prisidėjęs prie pogrindinės veiklos. Jis buvo kviestas į Vilnių tardymams, darant spaudimą, kad praneštų, ar Lina Briliūtė neužsiiminėja kokia įtartina veikla, ar neplatina pogrindžio spaudos. „Perrašinėdavau Kroniką įvairiose vietose, taip siekiant sumažinti susekimo tikimybę. Rašydavau kaime, pas patikimus žmones, vienuolijos namuose, daugiausia parapijos klebonijoje, kur tuo metu dirbau vargonininke, o klebonas pirmame aukšte ką nors triukšmingai veikdavo, kad nesigirdėtų rašomos mašinėlės tarškėjimo ir būdavo pasiruošęs mane perspėti sutartu būdu, jei atsirastų kas įtartino“, – pasakoja sesuo.
Žinoma, imantis perrašymo būdavo pravartu atkreipti dėmesį į keletą saugumo momentų. Pirmiausia – kad kuo mažiau girdėtųsi rašomos mašinėlės triukšmas, taigi, rašymui labai tinkamos vėjuotos dienos. Tuomet svarbu, kad netoliese būtų parengtas kibiras su degiu skysčiu, kad esant reikalui būtų galima kuo greičiau sudeginti, kas parašyta. Be to, reikia nuolat išvežti perrašytas kronikas, kad neprisikauptų daugiau egzempliorių.
Ses. Janina Buzaitė
Konspiracija, pasak s. Linos, buvo tiesiog gyvenimo būdas, be to, vykdavo net konspiraciniai mokymai ir aiškinamos instrukcijos, kaip elgtis tardymo metu. O kaip? „Niekada jokiomis aplinkybėmis niekur nepasirašyti. Jei labai verčia, o nežinome, kaip išsisukti, tai kun. Sigitas Tamkevičius buvo davęs tokį linksmą patarimą – sakyti: „Negaliu pasirašyti, čigonė man išbūrė, kad blogai baigsis, jei tai padarysiu, tad bijau neklausyti.“ Be to, žinoma, svarbu niekad tardymo metu neminėti jokių vardų ar pavardžių. Ir apskritai geriausia – tylėti.“
Nematomos Kronikos darbininkės
Pirmuosius susidūrimus su saugumo persekiojimais Lina patyrė dar būdama dešimties ar vienuolikos: „Vilkaviškyje dirbusios Šventosios Šeimos seserys Janina Buzaitė (1932–2002) ir Donata Meškauskaitė (1939–2017) organizuodavo įvairias programėles, religinius vaidinimus, su kuriais važinėdavome po kitas parapijas, rekolekcijas. Pasitaikydavo, kad nesuveikdavo konspiracija ir saugumas susekdavo, užklupdavo ir vietoje patardydavo, kitiems pavykdavo pabėgti ar pasislėpti. Vaikus gąsdindavo, klausinėdavo, tardydavo, bet būdavome susitarę – švenčiamas kieno nors vardadienis ar gimtadienis.“ Seserys Donata Meškauskaitė ir Janina Buzaitė, važinėdamos po kaimus katechizuoti vaikus, dažnai savo krepšiuose vežiodavo ir dalindavo žmonėms Kronikas, skatindavo užrašyti persekiojimų dėl tikėjimo faktus. Jos, pasak s. Linos, buvo svarbios, bet nematomos Kronikos darbininkės.
Sesuo Donata net savo negalią buvo įgalinusi konspiracijai: neturėdama vienos rankos, ji nešiojo plastikinį protezą, kurio vidaus, be abejo, jokiam saugumiečiui niekad neatėjo į galvą patikrinti… Taigi, kaip pasakoja seserys, į tą dirbtinę rankutę ji sudėdavusi iš žmonių surinktą medžiagą Kronikai ir saugiai pristatydavusi kun. Sigitui Tamkevičiui.
Sesuo Lina prisimena, kaip sesuo Donata veždavosi ją į apaštalines keliones po kaimus ir mažus miestelius: „Donata katechizuodavo vaikus, o aš mokiausi, kaip tai daryti, o saugumui užklupus, suktis iš padėties. Iš šių kelionių būdavo ir Kronikai medžiagos apie persekiojimus. Keliaudamos po kaimus, miestelius, kartais užsukdavome pavalgyti į valgyklas. Prieš ir po valgio visada persižegnodavome, tyliai pasimelsdavome. Tai būdavo didelis įvykis aplinkiniams, keliantis nuostabą – juk gali kas nors pamatyti…“
ses. Donata Meškauskaitė (iš kairės, už suklaupusių vaikų) su Pirmajai Komunijai paruoštais vaikais
Kunigas Robertas Grigas savo atsiminimuose taip pasakoja apie seserį Janiną Buzaitę: „Leipalingio priebažnytyje sekmadieniais ir per šventes devocionalijomis prekiaudavo iš kažkur atvykstanti griežtos veido išraiškos, kiek šlubuojanti pagyvenusi moteris (vėliau susipažinome – marijampolietė Janina Buzaitė). Ar klebonui slapta parekomendavus, ar pati pamačiusi mane su artimaisiais kas sekmadienį dalyvaujant šv. Mišiose, ji apsidairiusi iš po „nekaltų“ savo prekių ištraukdavo „LKB kronikos“, „Aušros“, „Dievo ir Tėvynės“ savilaidos numerius ir duodavo paskaityti, aš savo ruožtu dalinausi brangiuoju tiesos žodžiu su patikimais žmonėmis apylinkėje. (bernardinai.lt, 2011-07-26). Taip tyliai, bet sumaniai veikė nematomos Kronikos darbininkės.
Uždengtos akys
1980 m. Marijampolėje, vienuose iš seserų namų, įvyko rimta krata, kurioje teko dalyvauti ir s. Linai Briliūtei. Ji pasakoja: „Grįžau iš paskaitų, gatvė buvo visai tuščia, tačiau, kai įėjau į kiemą, labai netikėtai apsupo keli vyrai ir sakė nesidairant eiti į namus. Supratau, kad reikalas rimtas ir jaudintis būta dėl ko: namuose buvo pirmasis naujo Kronikos numerio egzempliorius, paruoštas dauginimui. Jį buvau padėjusi tarp kelių žurnalų, o jie – virtuvėje, ant spintelės – taigi, viskas prieš akis. Be to, tuo laikotarpiu Maskvos meno universitete studijavau tapybą ir restauraciją. Namuose restauravau iš bažnyčios atvežtą didelės meninės vertės nuo kryžiaus nuimtą maždaug žmogaus ūgio krucifiksą, kurį antrame namo aukšte esančiame kambaryje buvau paguldžius ant stalo, kad būtų patogu dirbti, o kai nedirbdavau, užtiesdavau balta drobule – kadangi medžiaga buvo trumpoka, kyšodavo tik kojų pirštai… Bijojau, kad krucifiksą konfiskuos, o jis juk nepriklausė nei man, nei vienuolijai… Mintis buvo viena: Dieve, tegul jie nemato to, kas akivaizdu, ir neliečia, kas ne jų.“ Sesers malda buvo išklausyta: saugumiečiai darydami kratą pirmame aukšte net nepastebėjo akivaizdžiai tarp žurnalų padėto Kronikos numerio, o jiems užlipus į antrą aukštą, staiga pasigirdo klyksmas: „Lavonas!!! Lavonas ant stalo!“ Pamatę, kas tai iš tiesų yra, jie nusiramino, o konfiskuoti brangų meno kūrinį, panašu, kad svečiams tiesiog neatėjo į galvą. Be kalkių ir popieriaus saugumiečiai nieko iš namų nepaėmė, na, o po kratos sesers Linos laukė tardymas ir pažadas, kad dar pasikvies į Vilnių.
Pastangos perauklėti
Šventė s. Genutei Navickaitei sugrįžus į laisvę
Po seserų Genovaitės Navickaitės (g. 1947) ir Onos Vitkauskaitės (1935–2021) suėmimo 1980 m. spalį, jas sugavus „nusikaltimo vietoje“ – perrašinėjant kronikas, visoje vienuolijoje vyko labai intensyvios kratos: 17 seserų buvo tardytos, kratos atliktos 6 vienuolijos namuose. Seserys pamena, kad tuomet, kai vieną išsikviesdavo tardymui, visos likusios namuose uoliai melsdavosi, kad tik tardymas baigtųsi laimingai, ir, iš tiesų, nė viena neišdavė Kronikos bendradarbių… Na, o seserys Genovaitė ir Onutė gavo savo dalį: Onutė pusantrų, o Genutė dvejus metus nelaisvės. Seserys sakė nesupratusios, kodėl jų neišsiuntė kur toliau, o bausmę leido atlikti Panevėžio moterų lageryje. „Galgi tikėjosi, kad mus dar pavyks perauklėti“, – šypsosi s. Genutė. Vis dėlto seserys nebuvo lengvai perauklėjamos. Net per teismą sesuo Onutė, gavusi pasisakyti, ištarė tokius idealizmo ir tikėjimo kupinus žodžius: „Ir Kristus nekaltai kentėjo ant kryžiaus, buvo visų paniekintas ir apšmeižtas. Laisvė, žinoma, visiems brangi, tačiau jei būsiu nuteista, tai savo kančią paaukosiu už Lietuvos ateitį, Lietuvos jaunimą, kad jis būtų geras, kad visi mylėtų vieni kitus ir kad kiekvienas galėtų laisvai gyventi ir tikėti.“
Na, o sesuo Genutė pasakoja: „Po pusės metų būdavo atestacija. Pakvietė mane komisija ir klausia: „Ar gailiesi? Ar supratai savo kaltę?“ Sakau: „Neturiu dėl ko gailėtis, aš nieko nepadariau.“ Dar kartą: „Tai tu nesigaili?!“ O aš: „Na, ne.“ (juokiasi) Visai administracijai būdavo blogai, kai kalinys nesigailėdavo, nes čia juk auklėjimo kolonija, o išauklėti – nesugeba…“ („Kelionė“, 2018 m. nr. IV). Be to, kalėjime ji dar gavo ir nuobaudą už savo laišką Nijolei Sadūnaitei, kuriame rašė: „Kaip gera, kad birželis – Jėzaus širdies mėnuo. Ir mes turime stengtis mylėti tuos, kurie mus myli, ir tuos, kurie mus stengiasi kankinti.“ Sesuo pasakoja: „Prisikabino prie to sakinio! Klausia manęs: „Tai mes tave kankinam?“ Aš sakau: „Juk neparašyta, kad jūs kankinat.“ Bet nieko ten neįrodysi, nubaudė – atėmė asmeninį pasimatymą.“
Nuotykiai ir iššūkiai
s. Ona Margarita Vitkauskaitė, sugrįžusi iš lagerio
Klausantis sesers Genutės atrodo, kad tiek pogrindinės veiklos metas, tiek laikas, praleistas kalėjime, buvo įdomus nuotykis. Ypač išraiškingai ji prisimena savo keliones į Maskvą: „Su seserimi Onute gabendavome „Kronikas“ į Maskvą. O, kokios įdomios buvo tos mūsų kelionės! Kai pasirodydavo naujas numeris, būdavo padaromos jo fotokopijos – tokios mažytės nuotraukėlės… Jas Sigitas [Tamkevičius] suvyniodavo į tūtelę ir paslėpdavo tušinuky ar duonos kepalėly. Taip slaptai turėdavom jas nuvežti į Maskvą. Net kupė važiuodamos drauge su Onute elgdavomės kaip nepažįstamos ir jau nuvažiavusios eidavome per atstumą viena nuo kitos, kol pasiekdavom tikslą – butą, kur „Kroniką“ palikdavom. Visada keliaudavom apsidairydamos, žiūrėdamos, ar kas neseka. Atiduodavom tas fotokopijas – ir laisvos! Tada po Maskvą maklinėdavom“, – prisimena sesuo.
Vis dėlto, nepaisant seserų giedros nuotaikos ir gebėjimo džiaugtis išbandymais, reikia pripažinti, kad pogrindinės veiklos laikas nebuvo lengvas. Visus Kronikos darbus reikėjo atlikti itin slaptai, niekam nepasakojant, net kitoms seserims, kurios nebuvo susijusios su Kronika. Taigi, apie šią veiklą galėjo žinoti tik palaiminimą tokiam veikimui davusi vienuolijos vyresnioji ir drauge leidinius platinusios seserys. S. Lina Briliūtė pasakoja: „Apie tai, kad dalyvauji Kronikos dauginime, platinime, žinojo mažai kas, tik tiesiogiai su tuo susiję. Kiti, kiek įmanoma, buvo saugomi nuo informacijos, jei nėra būtinybės jos žinoti. Slaptos informacijos žinojimas žmogų įpareigoja ir kelia jam įtampą, kad kokiu nors būdu neprasikalbėtų ar tardymo metu neišduotų. Buvo nepriimta uždavinėti klausimus apie tokias veiklas, o jeigu kas klausdavo, tai jau keldavo įtarimą ir būdavo atsakoma visada vienodai: o kodėl tu to klausi. Ar tau liepė kas nors to klausti?“
KGB kalėjimas Vilniuje, kuriame kurį laiką kalėjo seserys Onutė Vitkauskaitė ir Genovaitė Navickaitė. Evgenios Levin nuotrauka.
Seserys buvo ne tik persekiojamos, tardomos, teisiamos, bet ir šmeižiamos: paskleidus gandą, esą, vienuolijoje yra užverbuota sesuo, kelios pogrindinės spaudos platinimo bendradarbės seserys apskritai paliko bendruomenę, ir tai buvo didelis smūgis visai vienuolijai. Skaudžiausia, jog atsirado nemažai patikėjusių tuo melu, tačiau, kaip sako vyresnės seserys, „kai tręšia, geriau auga…“ O galbūt daugiausiai vaisių ir duoda tas sunkusis metas, kai už tiesos žodį reikėjo kovoti rizikuojant savo laisve, gyvybe ir geru vardu.
Tokie trupinėliai, švystelėjimai apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platinimą dėliojasi iš seserų pasakojimų, liudijimų, jų patirčių. Didelė dalis to laiko istorijų, žinoma, taip ir liks nepapasakota, neužrašyta: šiandien juk būtų gera pakalbinti jau amžinybėn iškeliavusias seseris… Tačiau ir iš šių trupinėlių matyti, ant kokio pamato Lietuva statyta, ant kokio pamato toliau gali būti statoma.
Rašomoji mašinėlė. Evgenios Levin nuotraka
Parengė Faustina Elena Andrulytė, SF
Straipsnis iliustruotas Šventosios Šeimos seserų archyvo nuotraukomis
