VI eilinio sekmadienio Evangelijos (Mk 1,40-45) apmąstymas Noriu būk švarusTaigi, pas Jėzų ateina raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: “Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų. “Šis vargšas žmogus padarė viską, ką tik galėjo padaryti: paliko savo stovyklą, savo varganą gyvenimą su panašiais į save, išdrįso susikauti su savo baimėmis ir išėjo ieškoti Jėzaus, į kurį sudėjo visas savo viltis ir visą tikėjimą. Jis troško kitokio gyvenimo. Sutikęs Jėzų, pažino jame Dievo Sūnų ir išpažino Gailestingumo Dievą su visu nuolankumu bei vidine laisve: “jei panorėsi…”Su kokiomis vidinėmis nuostatomis aš ateinu į maldą? Ar neprimetu savo “laisvių” Dievui? Ar Dievą tebelaikau Dievu, kuris geriausiai žino ko reikia ir nori visko, kas man geriausia aukščiausiame laipsnyje. Ar tokią nuostatą puoselėju prieš maldą, maldoje ir po maldos? Dažnai randu savyje tai, kad ateinu pas Dievą pakankamai “švari”, tačiau šis Raupsuotasis mane moko klauptis širdimi, nuolankiai:- aš nusidėjėlis, reikalingas išgydymo. Tai pirmas ir svarbiausias atsiklaupimas. Tokia laikysena pagerbia Dievo šventumą. Dar daugiau: Dievas yra laisvas duoti, nežiūrint kaip karštai aš kažko trokščiau. Visa tai veda į atsidavimą ir pasitikėjimą Dievo Gailestingumu, kaip vaikui. Ir tada Dievas gali laisvai veikti, kaip jis nori ir kokį švarumą man suteikti-tikriausiai išvalyti tą vietą, kuri labiausiai užteršta. Tačiau dar ne viskas: ir Jėzus nori manęs kažko prašyti. Tai išlaikyti savo širdį paprastą, nuolankią ir visuomet dėkingą savo Dievui. Tegul jo išgydymo stebuklai kalba patys už save, taip bus daugiau tiesos, žinant, kad aš visuomet galiu nupulti, nusidėti, gal net susirgti. Visi Jėzaus norai yra tik “Taip”, nukreipti į žmogaus išganymą ir išsiliejantys nuo kryžiaus iš jo Gailestingosios širdies, veltui, be pinigų. Tad švarų padaryk mane mintyse, žodžiuose, jausmų srityje, valioje, išvalyk ir mano klausymą, kai skaitau tavo Žodį, o Viešpatie, visur, kur randasi nuodėmės raupsai…
s. Vilija Martyna