Kovo 11-ąją švenčiame laisvės dieną, dėkojame už iškovotą ir atkurtą Nepriklausomybę. Nauja pradžia, sakome. Ši diena žymi ir dar vieną pradžią – mažutę, negarsią, tylią pergalę, kuriant Dievo karalystę. Kieno toji pergalė? Žinoma, Viešpaties, kuris mūsų trapume geba auginti, statyti, kurti savo Karalystę, Viešpaties, kuris mūsų trapumon ateina ir čia apsigyvena. Tokia mažutė, bet graži Jo pergalė įvyko 1931-ųjų kovo 11-ąją. Ši diena laikoma vienos iš gausaus lietuviškų vienuolijų būrio įsteigimo diena, bendruomenės, šiandien vadinamos Šventosios Šeimos seserų vienuolijos vardu.
Kaip viskas prasidėjo? Tarpukaris. Daugybė jaunų merginų, besižavinčių vienuoliniu gyvenimu ir trokštančių savo gyvenimus dovanoti Dievui ir Bažnyčiai, keliauja į užsienį, daugiausia – Prancūziją, ir stoja į ten įsikūrusias moterų vienuolijas. Ar Lietuvoje būta vienuolijų? Būta, tačiau nedaug. Ir žinoma, stojant į vienuolyną reikėdavę kraičio. Ir… stiprios sveikatos.
Tuo laikotarpiu Gustaičių kaime (Marijampolės raj.) gyveno Bendoravičių šeimyna. Kaip tais laikais įprasta, šeima buvo gausi – joje augo trys dukterys ir keturi sūnūs. Viena iš jų – Elžbieta (1906–1937), prisimenama kaip guvi, gyva, linksma mergina, turėjusi ypatingą potraukį menui: grojo smuiku, gitara, armonika, pianinu ir vargonais, giedojo bažnyčios chore, dailiai piešė, būrė ir statė pavasarininkų draugijos spektaklius, kuriems net ir pjeses rašė pati. Panašu, kad būsimoji vienuolijos įkūrėja buvusi ne tik itin gabi mokslui bei muzikai ar scenos menui, bet pasižymėjusi ir stipria valia bei laisva širdimi. Pasakojama, jog atėjus piršlybų laikui, Bendoravičiūtės buvusios labai trokštamos nuotakos, mat kiekviena buvo gavusi po 4000 litų kraičio. Pakliuvusi į derybas su vieno jaunikio motina, kuri gviešėsi šio turto, Elžbieta neapsikentė. Mergina nusprendė, kad niekas jos kaip prekės nepardavinės, tad pareiškė: „Ačiū. Kainos be derybų. Sudiev“, – ir tiesiog išėjo iš notarų biuro, į kurį atėjo tik vedama klusnumo motinai. Elžbieta turėjo gerą progą rimtai susimąstyti, ar išties šeima yra jos pašaukimas, ar tikrai jos širdis ilgisi žemiškų tuoktuvių ir įprastinio namų šeimininkės gyvenimo. Buvo kaži kas daugiau, kaži kas kitoniško jos troškimuose, jos širdies ilgesy.
Nenusisekus „piršlyboms“, Elžbieta nutarė gyventi savarankiškai, tad pasiėmė savąją dalį ir išvyko į Kauną. Nors dėl nesėkmingos investicijos, čia gyvendama, didžiąją dalį savo turto prarado, įgijo nemažiau svarbų – išsimokslinimą. Kaune baigė suaugusiųjų mokyklą ir komercinius kursus, vėliau apskaitos, buhalterijos įgūdžiai leido jai atidaryti savo audinių parduotuvę Marijampolėje.
Artima Elžbietos bičiulė Ona Matulaitytė savo atsiminimuose užfiksavo, jog Elžbieta grįžo iš Kauno, nusivylusi pasauliu: „tuštybių tuštybės“, – sakė ji ir, pakvietusi savo draugę paskutinei tarpukaryje taip madingai fotosesijai, pasiruošė su šiuo „pasauliu“ atsisveikinti ir… iškeliavo į vienuolyną. Buvo 1929-ųjų balandis.
Dvi bičiulės, Elžbieta ir Ona, „Šv. Pranciškaus varpelyje“ radusios skelbimą apie Padvariuose tuo metu dar tik pradėjusį savo veiklą seserų pranciškonių vienuolyną, prisijungė prie naujai buriamos bendruomenės. Pranciškoniškas dvasingumas Elžbietai buvo artimas, mat ji buvusi uoli pranciškonų tretininkė. Galbūt dėl to čia ir vyko, o gal todėl, kad ir nebuvę labai iš ko rinktis – Prancūzija arba Padvariai? Na, bet kokiu atveju, atrodė, kad viskas bus gerai – toji „nerami dūšia“ jau nutūpė, nusileido, jau rado vietą, kur galės dovanoti save ir savo jėgas Viešpačiui, tačiau… staiga Elžbieta apsirgo. Kaime esančiame vienuolyne jėgos reikalingos ūkio darbams, o ką gi daryti su ligota kandidate? Kol pašaukimo kelionė dar labai neįsibėgėjusi, seserys pranciškonės tiesiog patarė Elžbietai keliauti gydytis namo – pas tėvus.
Liūdesys, nusivylimas, pasipiktinimas? Būtų natūralu ir žmogiška su tokiomis nuotaikomis keliauti atgal – juk galime tik įsivaizduoti, kokio entuziazmo kupina ši jauna moteris atvyko į Padvarius, nusiteikusi čia praleisti visą savo gyvenimą, atiduoti visas savo jėgas tarnystei. Na, veikiausiai po tokių įvykių ir depresija būtų galima apsirgti, bet anais laikas galgi ir žmonės tvirtesni buvo. Mergina sugrįžo, gydėsi ir… neįtikėtinai greitai pasveiko.
Nežinia, ar Elžbieta įžvelgė tame pagijime stebuklą, bet ką tikrai pamatė – tai ženklą, jog yra kviečiama kurti bendruomenę, steigti vienuoliją. Kiek kitokią, neįprastą, laužančią tų dienų normas ir stereotipus: bendruomenę, kuri priimtų merginas, nepasižyminčias stipria sveikata ir neturinčias kraičio, ir net ne visai jaunutes, kurių į kitus vienuolynus jau nepriima, bet trokštančias gyventi vienuolinį gyvenimą. Tam, kad nereikėtų joms užsienin keliauti…
Nuo ko pradėti? Ką daryti? Įstatai? Žmonės? O kaip moteris, merginas surinkti? Kokios misijos, veiklos imtis? Ir čia jau toji dalis, kur net juokauti galima: tai teima ir terašo skelbimus į laikraščius. Šiandien mus kvietimas stoti į vienuolyną, rastas kokiame nors populiariame dienraštyje, priverstų šypsotis, bet tuo metu Elžbietai tokia mintis pasirodė sava – ji ne tik ėmė rašyti bendruomenės įstatus, bet apie vienuolijos steigimąsi parašė į populiarius to meto laikraščius, kviesdama netekėjusias merginas, norinčias pasišvęsti Dievui, atvykti į Marijampolę ir drauge kurti bendruomenę.
Elžbietai buvo svarbu surinkti moteris, kurios norėtų dovanoti savo gyvenimus Dievui ir Tėvynei. Įkūrėja pasižymėjo itin stipriomis patriotinėmis nuostatomis, ne be reikalo ir pirmasis bendruomenės pavadinimas – Lietuvaičių Katalikių Bendrija „Sesutės“.
Kai 1931 m. buvo patvirtinti bendrijos įstatai, kovo 11-oji dar nežymėjo ypatingos dienos Lietuvai, dar nebuvo žinoma nei apie laukiančią okupaciją, nei apie nelengvą kelią laisvės link. Šią dieną, kurią dabar kasmet švenčiame kaip Nepriklausomybės atkūrimo dieną, buvo įsteigta bendrija, iš kurios išaugo tikrų tikriausia lietuviška vienuolija. Jau užmetus akį į bendrijos įstatus matyti pretenzija iš šios bendrijos išauginti rimtą vienuoliją. Reikia pasakyti, jog tarpukariu buvo gana įprasta pradėti steigimų kelią nuo bendrijų ir draugijų, dažniausiai besivadovaujančių tretininkų įstatais, kūrimo. Vis dėlto vos kelios iš jų tapo vienuolijomis ir išliko iki šių dienų. Taigi, pradėjusi savo kelią bendrija vėliau gavo pavadinimą „Lietuvaičių sesučių draugija“, na, o iki Šventosios Šeimos seserų vardo ir pirmųjų amžinųjų įžadų (1947–1950 m.) dar teko gerokai palūkėti, nors neoficialiai sesutėms jau senokai „šeimynėlės“ vardas buvo prigijęs.
Taigi, į skelbimą laikraščiuose atsiliepė ir prie steigėjų būrelio (bendrija nebuvo vienos merginos projektas, steigime dalyvavo kelios bendramintės) prisijungė keliolika sesučių, o vėliau bendrija vis augo. Naujai įkurta bendruomenė svarbia savo užduotimi laikė švietimą, Įkūrėjai rūpėjo, kad ir seserys, kurios dažniausiai ateidavo į bendriją, neturėdamos rimtesnių mokslo pagrindų, lavintųsi, ir kitus šviestų. Bendrija įsteigė mergaičių amatų mokyklą, kur net ir neturtingos merginos galėtų paragauti mokslo. Be to, svarbi vienuolijos misija buvo rūpintis vargstančiais, žinoma, kad seserys steigė senelių namus (kurį laiką bendrijos padalinys veikė Kėdainiuose). Pasakojama, kad Elžbieta net namo, kuriame buvo įsteigta mergaičių amatų mokykla, o ir dabar yra vienuolijos veiklos centras, planą pati nubraižiusi ir architektui telikę patvirtinti jį savo parašu.
Matyti, jog kūrimosi laikotarpis buvęs labai intensyvus, mat 1931 m., kai Elžbietai tebuvo 25-eri, jau patvirtinti bendruomenės įstatai, o namo projektas parengtas 1932 m. ir netrukus įsibėgėjo statybos. Svarbu prisiminti, kad dar 1929-aisiais Elžbieta mėgino stoti pas pranciškones. Vos grįžusi iš vienuolyno atidarė audinių parduotuvę Marijampolėje, veikiausiai ten su bendramintėmis ir buvo susvajota vienuolijos vizija, labai greitai imtasi kūrimo, įstatų rengimo darbų, prasidėjo statybos, amatų mokyklos steigimas, aktyvi apaštalavimo, ugdymo veikla, seserų maldos gyvenimas… Iš kur toji skuba? Kodėl viskas vyko taip greitai? Galbūt Elžbieta jautė, kad laiko turi nedaug. Iš tiesų, Viešpats, įkvėpęs šią jauną drąsią moterį imtis didelių darbų dėl Jo Karalystės, pasišaukė pas save itin greitai, neleidęs labai ir savo darbo vaisiais pasidžiaugti. Elžbieta paskutinį kvėpsnį iškvėpė 1937 m. gegužės 17-ą, būdama vos 31-erių, pradėtus darbus tęsti ir toliau vienuoliją ir mergaičių amatų mokyklą kurti (ji atsidarė praėjus penkiems mėnesiams po Įkūrėjos mirties) patikėjusi savo bendražygėms.
Vis dėlto paskutinėje nuotraukoje vienuolijos Įkūrėja šypsosi – stebėjosi sesutės ir kiti ją mylėję žmonės lengva Elžbietos, atgulusios į karstą, šypsena, tarytum visiškai rami būtų, jog tie darbai, kuriuos Viešpats jos rankomis pradėjo daryti, sėkmingai bus tęsiami toliau, jog seserys, kurios susibūrė šion bendruomenėn, toliau ištikimai tarnaus Bažnyčiai ir Lietuvai.
Iš tiesų labai greitai atėjo laikas, kai kovoti už savo laisvę, tapatybę ir tikėjimą nebuvo lengva. Kai net namai, kuriuose veikė mergaičių amatų mokykla, buvo atimti sovietų valdžios, o sesės bandomos išblaškyti. Atėjo laikas, kai seserys kovojo už laisvę, įvairiais būdais priešindamosi sovietų valdžiai. Kai paslapčiomis ruošė vaikus sakramentams, organizavo rekolekcijas jaunimui, rengė ir platino Katalikų Bažnyčios Kroniką, ir net kalėjime pasėdėti už šiuos darbus gavo. Tų dienų Įkūrėja nesulaukė. Bet jei būtų sulaukusi, neabejotinai, kovos gretose būtų stovėjusi viena pirmųjų. Laisvė, tikėjimas, Lietuva – rodos trys kertinės kolonos, ant kurių stovėjo Elžbietos vertybinis pasaulis. Trys kolonos ir tvirtai įkasti pamatai.
Elžbietos Bendoravičiūtės įkurtai Šventosios Šeimos seserų vienuolijai šiemet 90. Taip, per beveik šimtą metų būta visko: sunkių laikų ir džiaugsmingų, kovos už tikėjimą laiko ir saldaus Nepriklausomybės kvapsnio, kai daugybė merginų iš nepamatuotai didelio entuziazmo rinkosi vienuolinį gyvenimą ir paprastai ilgai neužsibūdavo, kai tik nuslopdavo toji entuziazmo banga. Buvo ir skilimo laikas, kai vienu metu vienuolijoje atsirado dvi motinėlės ir jau rodės, kad bendruomenė išsiskirstys, tačiau ir čia laiku padvelkė Šventosios Dvasios vėjas, tad pergalėjo nuolankumas – pasidalijusi vienuolija susitaikė, susivienijo.
Buvo kovų, daug pastangų sudėta, siekiant atgauti Įkūrėjos statytus namus, rūpinantis jų remontu, kad juose vėl galėtų klegėti vaikų, jaunuolių balsai, vykti rekolekcijos, ugdymo susirinkimai, stovyklos… Kad pulsuotų gyvybė.
Šiandien bendruomenė nedidelė, panašiai kaip ir visais laikais – trisdešimties būrelis, pasiskirstęs po kelis Lietuvos miestus, vis besistengiantis gyventi Elžbietos įkvėptu paprastumu ir šeimyniškumu, ir Evangelijos žodžiu: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Vis besistengiantis atsiliepti į Elžbietos užčiuoptą poreikį – būti Bažnyčioje ten, kur reikia. Įkūrėja nepaliko vienuolijai vienintelės darbavimosi krypties, bet mąstė plačiai ir savo gyvenimu parodė, jog svarbiausia klausytis Šventosios Dvasios balso, atsiliepti į Bažnyčios poreikius ir tarnauti ten, kur tavųjų rankų reikia labiausiai.
Tas trisdešimtukas moterų, susibūrusių Šventos Šeimos seserų vardu, išlikęs per visas istorines negandas ir pamažu keliaujantis toliau, yra mažutė tyli Dievo pergalė, Dievo, kuris neįmanomus dalykus taip labai mėgsta padaryti įmanomus.
Parengė s. Faustina Elena Andrulytė, SF
Leave a Reply